panorėjimas

panorė́jimas sm. (1) 1. → panorėti: Todėl jis vieną gražią dieną apsimokėjo už viešbutį, paklojo patiesalą savo kambary ir tuo panorėjimu buvo su savo tarnu nukeltas į tuos užvažiuojamus namus, iš kurių pradėjo kelionę J.Balč. 2. geismas, geidulys: Iž jaunų vasarų išmoks panorėjimus kūno suramdyt ir draust MP63. Padėk mums, idant nuo kūniškų pageidimų ir panorėjimų neparėdnų nusivaldytumėm MKr10. Marinkit tada sąnarius jūsų, kurie yra ant žemės, ypačiai palaidavimą (kekšystę), nečystatą, gėdingą panorėjimą, piktą pageidimą ir godulystę BtPvKol3,5. 3. refl. įgeidis, užgaida: Gaspadinė tūkstantį kartų daugiaus išleidžia ant savo pasinorėjimų rš. \ norėjimas; įsinorėjimas; panorėjimas; pernorėjimas